CAPOEIRA

Capoeira (kapoeira) – tai brazilų kovos menas, išvystytas apytikriai XVI a. pradžioje Brazilijos afrikiečių vergų. Tai kovos stilius, pasižymintis ryškiais akrobatiniais elementais, šuoliais į aukštį, smūgiais kojomis, taip pat, gausybe šokio, klastos ir net vaidybos elementų. Čia persipina kova, šokis ir žaidimas. Kapoeiros stilių yra gana daug ir kiekvienam iš jų būdingi skirtingi bruožai. Priklausomai nuo stiliaus, kovoje gali labiau dominuoti greitis, akrobatika, plastika, vikrumas ar klasta.

Kapoeiros kova – dažnai vadinama žaidimu (portugališkai – jogo (tariama – žiogu)), kadangi, siekiant nugalėti priešininką, naudojama ne tik fizinė jėga, smūginė technika ar judesių vikrumas, bet ir loginis mąstymas, įžvalgumas, intuicija, apgaulė, gudravimas, aktoriniai sugebėjimai.

Kapoeira išsiskiria iš kitų kovos menų ne tik tuo, kad yra bene labiausiai išlaikiusi savo autentišką formą ir mažiausiai asimiliavusi su kitokiomis kovos rūšimis, bet ir tuo, kad yra visiškai neatsiejama nuo muzikos. Muzika diktuoja kovos tempą, ritmiką, stilistiką, įkvėpia, suteikia kovotojams stiprybės, energijos. Tam tikros dainos netgi diktuoja žaidimo taisykles, kviečia į kovą konkrečius asmenis, komentuoja žaidimą, pataria elgtis vienaip ar kitaip. Kapoeiros muzika ir žaidimas rodoje (roda – ratas, sudarytas iš plojančių, grojančių bei dainuojančių “kapoeristų“ (origin. k. – capoeiristas), kuriame vyksta žaidimas – savotiškas Capoeiros „kovų laukas“). Rodoje nežaidžiama (nekovojama) be muzikos.

Capoeiros smūginės technikos pagrindas – spyriai, smūgiai kojomis, tačiau taip pat galimi ir smūgiai rankomis, alkūnėmis, pečiais, galva ir net tam tikri imtynių elementai. Visų smūgių, spyrių ir kitų judesių pagrindas – ginga (tariama – žynga, reikšmė – supimas(is), siūbavimas, svyravimas, lingavimas). Tai tam tikra judėjimo sistema, iš pažiūros netgi kiek primenanti šokio žingsnį. Ji naudojama taip, kaip kituose kovos menuose – kovinė stovėsena, tačiau, kadangi ginga nėra statiška poza, o priešingai – pastovus ritmingas judėjimas, kovotojas tokiu būdu, ne tik pasirengia puolimui, saugosi nuo smūgių bei stengiasi nuslopinti priešininko budrumą, bet ir įgyja tam tikros papildomos inercijos, reikalingos smūgiams bei akrobatiniams elementams atlikti.