ISTORIJA

Capoeiros šaknys, tiksliau, tai, iš ko vėliau išsivystė Capoeira, užgimė Afrikoje. Vėliau, vergų laivais gausybė įvairių afrikietiškų kovos menų bei karo šokių tradicijų buvo atplukdyta į Braziliją, kur visų šių tradicijų samplaika pasiekė savo vystymosi apogėjų ir galutinai susiformavo, kaip kovos menas pavadintas Capoeira. Taigi, Capoeira yra būtent šios šalies kultūros ir istorijos paveldo dalis. Mestre Barrao (“Axé Capoeira”) apie Capoeiros priskirtinumą afrikietiškai ir braziliškai kultūroms yra sakęs: „Man Capoeira turi tiek afrikietišką, tiek brazilišką pradą. Afrika yra motina, Brazilija – tėvas. Jei nori išmokt Capoeiros, kur važiuosi – į Afriką ar Braziliją? Tau reiks važiuoti į Braziliją, nors Capoeiros šaknys Afrikoje“. Tokios nuomonės pagrinde ir laikomasi “Capoeiros pasaulyje”. Capoeira tai reiškinys, susiformavęs įvairių afrikietiškų kultūrų, taip pat, Brazilijos čiabuvių bei portugalų kultūros įtakoje. Šiuolaikinėje Brazilijoje egzistuoja itin paplitusi vadinamosios Afro-braziliškos kultūros sąvoka, o Capoeira laikoma viena iš svarbiausių jos dalių.

Nuo XVI amžiaus pradžios iki XIX a. pabaigos portugalų prekiautojai vergais puldinėdavo kaimelius, daugiausiai, Vakarų Afrikos pakrantėse ir grobė žmones vergų „rinkai“. Faktiškai nemokamos darbo jėgos poreikis Naujojo Pasaulio kolonijų  plantacijose per šį periodą augo pastoviai. Apytikriai trys milijonai įvairių etninių grupių afrikiečių vergų buvo priversti išmokti išgyventi šiame „Naujajame Pasaulyje“.

Neturėdami kaip apsiginti nuo šeimininkų ginklų ir negalėdami susivienyti dėl skirtingų kultūrų, vergai neturėjo galimybės kovoti prieš nelaisvę, tačiau po darbo dienos jie rinkdavosi prie ugnies šokti ir dainuoti. Vyrai šoko ritualinius kovos šokius, kurie greitai peraugo kovines treniruotes, maskuojamas choreografiniais elementais. Yra duomenų, jog kovinio pobūdžio treniruotės, maskuojamos šokiais atsirado jau vergų laivuose, tačiau to dabar jau turbūt niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Būtina suvokti, kad pati tikroji Capoeira negimė, kaip šokis. Ji gimė, kaip kovos forma, pridengta šokio įvaizdžiu, siekiant suklaidinti vergvaldžius ir nuslėpti nuo jų ta faktą, kad vergai rengėsi pasipriešinimui. Stebėtojai dainavo, plojo rankomis, grojo būgnais, pagal berimbau ritmą. Tokiu būdu šeimininkai ir prižiūrėtojai neturėjo jokio pagrindo įtarti, jog rato viduryje vyksta ne tik šokiai bet ir kovinės treniruotės. Vergai treniravosi su viltimi, kad Capoeira bus jų kelias į nepriklausomą gyvenimą. Capoeiros treniruočių metu įgytą lankstumą, vikrumą, gudrumą, vergai pritaikydavo ir “savigynai” nuo vergvaldžių bausmių. Be abejo, tiesioginių vergų susirėmimų su prižiūrėtojais buvo nedaug. Pagrindiniu vergo ginklu prieš šeimininko rūstybe ar prižiūrėtojo žiaurumą tapdavo pagrindinis capoeiristo ginklas – sumanumas.

Bėgant laikui ir stiprėjant troškimui išsilaisvinti, ėmė plisti rezistenciniai vergų judėjimai. Pasprukę vergai ėmė burtis į sukilėlių-partizanų grupes (rezistencijoje dalyvavusių pabėgėlių vergų, taip pat ir jų “laisvėje” gimusių vaikų, bendruomenės, Brazilijoje vadinamos quilombos). Didžiausia, ryškiausią pėdsaką istorijoje palikusi rezistencinė grupė buvo Palmares. Sakoma, kad Quilombo dos Palmares vergams tapo tarsi pažadėtąja žeme. Paskutinysis Palmares sukilėlių vadas Zumbi dos Palmares, gerbiamas kaip į atviresnę kovą su vergvaldžiais stojęs sukilėlių karo vadas, yra ne tik kone garsiausia afro-braziliškosios istorijos asmenybė. Jis taip pat iki šių dienų apdainuojamas Capoeiros dainose, kaip drąsaus, ryžtingo, gudraus ir išmintingo kovotojo etalonas…

Taigi, maišto nuotaikos tarp vergų vis stiprėjo, vergai ėmė vis atviriau kovoti už savo teises ir pagaliau 1888 metų gegužės 13 dieną portugalų princeses Izabelės išleistu įstatymu, pavadintu “Lei Áurea” (Auksinis Įstatymas) Brazilijoje buvo panaikinta vergija. Šis įstatymas buvo itin primityvus – jame buvo tik du punktai. Pirmasis skelbė, kad nuo įstatymo priėmimo datos vergija Brazilijoje yra skelbiama panaikinta, vergai išlaisvinami, o antrasis – jog visi šiam faktui prieštaraujantys potvarkiai atšaukiami, skelbiami negaliojančiais. Šiuo įstatymu buvę vergai iš esmės buvo tiesiog “išvaryti” į gatvę be galimybių normaliai integruotis į visuomenę. Mėgindami išgyventi netolerantiškoje, atšiaurioje visuomenėje, daugelis buvusių vergų ėmė naudoti tai, ką geriausiai mokėjo (t.y. – Capoeira) tam, kad pasigrobtų iš turčių tai, kas jiems buvo būtina pragyvenimui. Neturėdami kitų išeičių, jie būrėsi į grupuotes. Kai kurios iš jų peraugdavo į plėšikų gaujas, kurių nariai naudodamiesi Capoeiros įgūdžiais apiplėšinėdavo turtuolius ir dalindavo pelną vargšams. Todėl, priėmus pirmąją Jungtinių Brazilijos Valstijų Konstituciją, 1890 metų spalio 11 dieną priimtu įstatymu šis kovos menas buvo paskelbtas uždraustu, o jį praktikuojantys po uždraudimo datos asmenys buvo sulaikomi, kaip nusikaltėliai ir baudžiami laisvės atėmimu ir kitokiomis žiauriomis fizinėmis bausmėmis. Capoeira traukėsi į pogrindį, tačiau vis tiek buvo praktikuojama slapta ir toliau vystėsi, tobulėjo ir tik prieš daugmaž 70 metų ji vėl tapo teisėta.

Mokytojo Bimbos (Mestre Bimba (Manuel dos Reis Machado) – Capoeira Regional stiliaus kūrėjas) dėka, po jo surengtos viešos Capoeiros demonstracijos, galutinai įrodžiusios, jog Capoeira gali būti ne tik gatvės gaujų smurto įrankiu, bet ir sistemingu, nuosekliu, disciplinuotai dėstomu, estetiškai gražiu, nekeliančiu grėsmės visuomenei kovos menu, valdant prezidentui Getúlio Vargas, 1934m. ji buvo išbraukta iš baudžiamojo kodekso baudžiamų nusikaltimų sąrašo, o 1930-ųjų antroje pusėje (tiksli data skirtinguose šaltiniuose pateikiama skirtinga, dažniausiai minimi 1937-ti metai) buvo viešai pripažinta teisėta sporto šaka bei itin svarbia viešosios Brazilijos kultūros dalimi.

Capoeiros populiarumas Brazilijoje vis augo, ir dabar ji yra atvirai praktikuojama gatvėse, bei įtraukta į mokyklos programas, kaip antra sporto šaka po futbolo.

1970 m. pirmą kartą šis menas buvo parodytas JAV, o dabar jau praktikuojamas visoje šalyje. Taip pat, Europoje, Azijoje ir netgi Afrikoje mūsų dienomis praktikuojama braziliška Capoeira. Egzotiški ir energingi, pozityvia nuotaika trykštantys, kartais kiek choreografizuoti, šio laisvę simbolizuojančio kovos meno pasirodymai, yra labai populiarūs įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Visame pasaulyje yra steigiamos Capoeiros mokyklos ar jų filialai, kur mokomasi ne tik kovos technikos, bet ir kultūrinių aspektų.